Pranešimai
Tęsiant
alpinizmo raidos temą, paliestą ankstesniuose straipsniuose „Apie
alpinizmą Alpėse“, „Viršukalnė
ar maršrutas“, „Apie
Edward'ą Whymper'į ir Monblano regioną“, pristatau ištrauką iš Vinicio
Stefanello straipsnio „Alpinismo, camminare tra terra e cielo“ paskelbto
2018-04-24 tinklapyje http://www.planetmountain.com/it/home.html. Jei ir neskaitysite itališkai, verta peržiūrėti nuotraukas, jas rasite čia.
Alpinizmas
- vaikščioti tarp žemės ir dangaus
Vinicio
Stefanello, 2018-04-24
Alpinistas yra žmogus, tyrinėjantis ribas tarp žemės ir dangaus balansuodamas tarp
kontempliacijos ir veiksmo, žinojimo ir savo ribų peržengimo, pergalės ir
pralaimėjimo, vienišumo ir džiaugsmo.
(...)
Netrukus, ypač dėl anglų alpinistų aktyvumo,
kartu su nepasiektomis viršūnėmis, palaipsniui dingo ir mokslinis alpinizmo
aspektas. Taip alpinistų dėmesys persikėlė į įspūdingesnes, nepraliptas kalnų
sienas. Šioje antrojoje alpinizmo epochoje – kai kurie jos pradžia įvardina
Materhorno įkopimą 1865 m. – žodžio „tyrinėjimas“ vietą užima žodis „raktinė“ sunkumų vieta. Tiksliau, dėmesys
skiriamas savęs išbandymui ir vis didesnių sunkumų įveikimui. Tai tampa vis
akivaizdžiau ir svarbiau artėjant XX amžiui. Šio laikmečio svarbiausiais veiksniais
yra nuolatinis laipiojimo būdų tobulėjimas ir augantis sunkumų įveikimas. Tai
taip pat yra laikmetis, kai atsiranda laisvo laipiojimo samprata ir
susidomėjimas maršrutais. Ieškoma vis sudėtingesnių kelių į viršūnę, ant labiau
neprieinamų ir net pavojingų kalno sienų. Kaip tik šiais dešimtmečiais,
siekiančiais antrąjį pasaulinį karą, gimė VI sudėtingumo kategorija. Tačiau
šiuo laikotarpiu alpinizmas vis dar apibrėžiamas kaip ekstremalus išbandymas
įveikiant absoliučias ribas.
Paskui, po antrojo pasaulinio karo iki
septyniasdešimtųjų metų, alpinizmas gyveno ant kraštutinumo ribos dėl spartaus
technikos tobulėjimo ir veiklos suaktyvėjimo. Tai atvedė į puikius, net
ekstremalius pasiekimus. Nuo pirmųjų solinių ir pirmųjų žieminių įkopimų
garsiais alpiniais maršrutais iki realizuoto absoliutaus sunkumo lygio, kaip
antai W.Bonati ant Dru ir Materhorno ar kaip prancūzų alpinistai. Pokario
laikotarpiu taip pat buvo padaryti puikūs pasiekimai už Alpių, tolimuose
kalnuose, ypač milžiniškuose Himalajuose. Išskirtinė epopėja, beveik
nacionalinės lenktynės užkariauti Aštuoniatūkstantininkus, aukščiausius Žemės
kalnus. Tuo metu alpinizmas sulaukė daugiausia žiniasklaidos dėmesio.
Bet tai dar ne pabaiga. Nuo
aštuoniasdešimtųjų metų pradžios alpinizmas toliau vystėsi sunkumų ir
žmogiškųjų ribų įveikimo kryptimi, bet su požiūriu, kad nėra būtinas viršūnės
užkariavimas. Svarbesnė yra koncentracija į potyrius, tai kaip priemonė pažinti
patį save kalnų ir gamtos aplinkoje. Iš pirmo žvilgsnio šios vertybės gali
atrodyti skirtingomis nuo pirmųjų alpinistų siekių – tyrinėti ir žinoti,
įveikti sunkumus ir ribas, ko visada ieškojo alpinistai. Tačiau, įsigilinus,
tai tik kitas požiūris į tyrinėjimą. Alpinizmas lieka, kaip savęs išbandymas
kalnų aplinkoje, kuris, kaip niekada, vertas dėmesio ir pagarbos. (...)
Atsakant į pradinį klausimą, kas šiuo metu
yra alpinizmas, yra teisinga panaudoti muzikologo ir alpinisto Massimo Mila
žodžius: „Alpinizmas yra pažinimo forma, kur neatskiriamai jungiasi žinojimas
ir veiksmas“. Tai leidžia atsakyti į antrąjį klausimą, iš kur kyla alpinizmas
ir ką jis reiškia. Bet jei užuominos nepakanka, filosofas Massimo Cacciari mums
ateina į pagalbą: „Tikiu, kad alpinizmą apibūdina ne kalno užvaldymas, bet
noras nugalėti, mesti iššūkį sau, todėl jūs kertate ribas, nugalite pasyvumą ir
peržengiate savo paties galimybių ribas. Kalno niekada nevaldysite, kaip
nevaldysite jūros ir vandenyno.“ Trumpiau tariant, alpinistas yra žmogus, tyrinėjantis ribas tarp žemės ir dangaus balansuodamas tarp kontempliacijos ir
veiksmo, žinojimo ir savo ribų peržengimo, pergalės ir pralaimėjimo, vienišumo
ir džiaugsmo. Todėl mums reikalingas alpinizmas ir kalnai.
Vinicio
Stefanello
